Paprasčiausiai užmerkti akis ir nieko nematyti, pasakyti: "Kiekvienas už save". Arba sakyti, kad padėti jiems, tai valstybės reikalas, o ne mūsų. Valstybė, o ne mes su jumis, turime dirbti dėl to, kad pensininkai nemirtų iš bado ir vienatvės, kad daugiavaikės šeimos būtų laimingos ir nepalikinėtų vaikų, o tiems, kuriems vis dėlto nepasisekė, iškart surasti naujus namus.

Valstybę sudaro jos piliečiai, tai yra mes su Jumis, ir jeigu mes abejingi artimo nelaimei, jeigu parama -tai ne mūsų reikalas, jeigu mūsų neliečia kito skausmas, jeigu mes visą laiką lauksime, kad viską padarys kiti, tai nepastebėsime, kad kiti - tai yra mes su Jumis. Visuomenė, kurioje žmonės ramiai praeina pro šalį - pasmerkta.Vaikai benamiai - jie niekeno. Jie neturi mamos, kuri kaip siena užstos nuo žiauraus pasaulio. Jų nėra kam užstoti ir patys jie už save negali pakovoti. Todėl mes jiems ir padedame.